Bundantis Vilnius

Man patinka vaikščioti su šuniu ankstyvais vasaros rytais. Tokių pasivaikščiojimų žavesys ypač gerai atsiskleidžia karščių metu.

Kai išsiritam pro duris, nuryju didelį gurkšnį gryno, dar menančio nakties vėsą, oro. Jau šilta, nors dar ir ankstyvas metas, tačiau vis tiek gali jausti rasotą gaivą.

Aplink tylu ir tuščia, tik benamiai metodiškai krausto šiukšlių konteinerius ar mąsliai traukia savais keliais, ant pečių vilkdami maišus gėrybių. Tokiu metu gali sutikti tik juos arba mieguistus šunų šeimininkus, tebe sapnuojančius atviromis akimis ir bukai perstatančius kojas iš paskos juos velkančio šuns. Jei tai šeštadienio rytas, dar galima užklupti gražuoles, pasidabinusias klubinėmis trumpomis suknelėmis, šiek tiek pablukusiu makiažu, ryžtingai ir tuo pačiu svyruojančiai traukiančias namo.

Įpusėjus įprastinį maršrutą miegamojo rajono kiemais, pro pravertus langus imi girdėti bundančius žmones. Jie tarpusavyje neskubriai kalba prislopintais balsais. Kai kur atsklinda šaukšteliu skambinamo puodelio garsas... Kažkur tyliai sau burbena televizorius...

Man patinka dairytis į žmonių langus ar balkonus. Kampinio namo pirmame aukšte gyvena labai mažas ir labai piktas šuniukas. Vos pajutęs besiartinantį Guziką, jis strimgalviais puola į balkoną ir per grotas taikosi nukąsti mano šuniui galvą. Guzikas iš pradžių šiek tiek sutrikdavo dėl tokio aršaus elgesio tokio mažo padaro. Atsargiai pauostydavo pikčiurnos nosį ir atšokdavo atgal. Dėl viso pikto. Dabar jau nustojo kreipti dėmesį ir tik krusteli ausimis į lojimo pusę.

Kitame balkone stebiu augančius pomidorus. Iš pradžių jie buvo maži žali daigeliai, pamažu tapo pomidorų džiunglėmis, o dabar jau meta lapus ir barbena dar žaliomis uogomis į langus. Jei tik nepamiršiu, kitamet ir aš auginsiu balkone pomidorus!

Ką dar auginsiu kitamet, tai pelargonijas. Trečio aukšto balkonas visas tiesiog apsipylęs pelargonijų žiedais! Maniškes verbenos ir petunijos kažko šiemet labai varganai atrodo... Tad kiekvieną kartą, mindama savo įprastinį taką, pavarvinu seilę į kažkieno nusisekusią gėlininkystę.

Maždaug ties tuo, pomidorais apaugusiu balkonu, yra juodos katės mamos ir balto jos kačiuko valdos. Kiekvieną kartą, eidama pro ten, dairausi šios meilios šeimynėlės. Kačiukas dar mažiukas, bet jau šnypščia ant Guziko! Vakar vakare ir šiandien ryte mačiau tik mamą, o kačiuko niekur nebuvo matyti. Labai tikiuosi, jog jis surado sau namus ir gerus šeiminkus.

Kalbant apie kates, karštais vasaros vakarais jos atidžiai visus stebi persisvėrusios per atvirų langų palanges. Tiesa, antrame aukšte, virš to pikto mažo šuniuko, pro langą spokso ne katė, o vidutinio ūgio šuo. Labai smagu, kad daugelyje langų kyšo po dvi apvalias ūsuotas galvas. Juk jei turėti katę, tai mažiausiai dvi! :)

Jau einant link namų staiga ūžteli karščio banga. Ima trinksėti namų durys, burgzti automobilių varikliai. Rytas pasibaigė, prasidėjo diena. Vilnius atsibudo.

Šuniški reikalai

Ar galėtumėt patikėti, jog šitas mažas taškiukas ant letenytės galėjo sukelti tiek daug rūpesčių?

Bet pradėkim nuo pradžių...

Pasikeitus mano darbo grafikui, pasikeitė ir Guziko rytinių pasivaikščiojimų laikas. Ir ne tik laikas pasikeitė, bet dar ir atsirado šaunus kompanjonas - skardžiabalsis Ogis.

Šie rytiniai pasivaikščiojimai mums visiems teikia daug džiaugsmo - mes su Ogio šeimininke dieną pradedam nuo ilgo, kartais net dvi valandas trunkančio pasivaikščiojimo po parką, o šunys prisilaksto ir prisidūksta kiek tik jų širdys geidžia.

Žinoma, neapsieinama ir be mėgstamiausio Guziko žaidimo "atimk pagaliuką". Iš pradžių Ogis nesuprato, kad tą pagaliuką galima atimti, tad mano Juodasis Perlas sau drąsiai leisdavo tikrai nepagarbų elgesį su 3 kartus už jį didesniu ir stipresniu šunim - bambėdamas lodavo ir vydavo vargšą Ogiuką šalin.

Tačiau Ogis irgi ne iš kelmo spirtas jaunuolis. Kartą pabandęs amtelt ant akiplėšos, greitai suprato, jog ir šitą chamą galima "pastatyt į vietą".

Tačiau jei viduje jautiesi nepažeidžiamu ereliu, vis tiek turi objektyviai įvertintinti priešininko dydį ir jo jėgas....

Godumas žlugdo ne tik žmonių, bet ir šunų santykius... Jei žmonės nepasidalina pinigų, namų, šlovės, garbės ir titulų, tai šunys nepasidalina vieno pagaliuko, nors miške jų šimtai, tūkstančiai ir abiems pagaliukų užtektų iki gyvenimo galo. Bet žaidimo taisyklės yra griežtos - reikia tik vieno pagaliuko ir būtina jį atimti iš priešininko....

Neaišku kuris pradėjo, faktas, kad du bičiuliai ne juokais susikivirčijo... Kai pagalvoji, tai ne retai ir mes pasielgiame lygiai taip pat, kaip ir šiedu draugai - nepasidalinam kažkokio juokingo pagaikščio ir kandam iš visų jėgų, pametę protą... Žodžiai, kaip ir dantys, žeidžia giliai ir net toks juokingas iš pirmo žvilgsnio taškiukas ant letenos, gali būti požymis žymiai rimtesnės ir gilesnės žaizdos...

Gal viskas taip ir būtų pasibaigę, juo labiau, kad pasivaikščiojimui einant į pabaigą, Guzikas įsidrąsino ir vėl ėmė žaisti su draugeliu, bet grįžus namo jam vis labiau ėmė skaudėti letenytę ir mums teko važiuoti pas daktarą Aiskaudą.

Mieli studijuojantys ar jau dirbantys veterinarais draugai, tik nesupykit ant manęs po šios pastraipos. Garbės žodis, iš visų jėgų stengiausi neleisti sau galvoti, kad Guziką apžiūrintis daktaras yra koks sadistas manjakas... Tačiau toms mintims neleisti ateiti į galvą turėjau įdėti daug pastangų, nes jis taip ilgai įkišęs į žaizdą metalinį pagaliuką krapštėsi, o Guzikas tuo tarpu taip klykė ne savu balsu, o mes dviese su kitu vyruku iš VET klinikos laikėm šuniuką prispaustą prie stalo... Protu aš suvokiu, kad tos žiaurios procedūros reikėjo tam, kad nustatyti žaizdos gylį, rimtumą ir ar kaulas nepažeistas. Suprantu, kad nuskausminantys nėra toks jau sveikas dalykas. Juo labiau rentgenas... Tačiau taip ilgai klausytis ne savu balsu šaukiančio šuniuko yra siaubingas patyrimas...

Grįžau namo drebančiom rankom ir kojom, su karo veteranu, atlaikiusiu baisius kankinimus...

Teko ligonį visaip lepinti, nuolat kasyti pilvuką ir guosti meiliais žodžiais bei skaniais kąsneliais...

Ir ką jūs galvojate, kitą rytą Guzikas džiaugsmingai pasitiko Ogį rytinio pasivaikščiojimo metu. Tiesa, jau šiek tiek jo prisibijo ir su pagaliuku tiek nežaidžia, kaip anksčiau, bet jie ir toliau yra geriausi draugai.

Klausimas - o kaip pasielgtų žmogus? Draugystė, ko gero, jau būtų praeitis, liktų tik pagieža, dantų griežmas ir pyktis.

Vingio parkas

Išlindusi saulutė taip ir kviečia segti antkaklį šuniukui ir traukti pasiganyti po miškus, pievas, kalnus ir pakalnes. Gyvenant Vilniuje pats artimiausias gamtos lopinėlis yra Vingio parkas. Kartais pasiganom ir po Karoliniškių "Pasakų" parką, kuris, tiesą sakant, nelabai pasakiškas, nes pilnas šiukšlių... Vingio parkas, nors geru oru knibždėte knibždantis žmonių (ne paslaptis, kad ir erkių...), visgi yra gerokai tvarkingesnis.

Taigi, kiekvieną kartą pagalvojusi apie pasivaikščiojimą po parką, prisimenu ir niujorkietės Morkos parodytą amerikietišką parką šuniukams...

O dabar palyginimui Vingio parko aptvaras šunims...

 

  

Niūroka, tiesa? Tačiau, kol Guzikas buvo mažas, visiems labai mielas ir nebaisus, mes labai daug vaikščiodavom po patį parką. Išvaikščiojom turbūt beveik visus asfaltuotus takelius ir dalį išmintų takelių skersai mišką. 

 

 

Dabar Guzikas jau didelis ir nebekelia visiems pasitikėjimo. Tiesa, džiaugiuosi pastebėdama meilius kai kurių žmonių žvilgsnius, glostančius spindintį juoduko kailiuką. Visgi po parką dabar vaikštome tik su pasaitėliu, o pasilakstyti einam į aptvarą arba giliau į mišką. Bet čia mūsų laukia visokie netikėtumai ir šuniški džiaugsmai. Kartą išdidžiai išsiruošiau iš namų 7 ryto su Guziku ir Reksu pasivaikščioti, paleidau abu palakstyti ir netrukus ilgai ir kruopščiai tryniau juoduką sniegu, bandydama pašalinti "šuniškus kvepalus". Šunų savininkai puikiai žino apie ką aš čia....

Kad štai ir vakar, nutaikiau progą ilgiau pasivaikščioti po pavasariu alsuojantį mišką vidury Vilniaus ir, kaip kokioje pasakoje - eisi tiesiai, susitiksi didelę, girtą ir tebegeriančią kompaniją, besibūriuojančią aplink suoliuką. Suksi į dešinę, sutiksi mamytes su mažais vaikučiais (nieko prieš mamas, tečius ir vaikus neturiu, tik tas mano nenuorama gali pasisveikindamas amtelėti ir taip amžiams sugadinti vaiko nuomonę apie šunis...). Trauksi dešinėn, sutiksi sportuojančius ir, ne tik Guziko nuomone, keistai maskatuojančius rankas ir it gandrai aukštai kelius keliančius žmones (kažkodėl taip dažniausiai elgiasi moterys...). Nepamiršiu ir amžiais juoksiuos iš tikro šuniško nuoširdumo, kai Guzikas pirmą kartą pamatė sveikuolius parke. Jis sustingo į juodojo obsidiano statulą, įsmeigė akis į sportininkę, nuleido uodegą ir ilgai bandė suprasti - KAS TAM ŽMOGUI NUTIKO???!!!! O tada nedrąsiai amtelėjo ir, būdamas dar jaunas ir ne toks šaunus kaip dabar, atbizeno arčiau manęs, kad jei kartais keistuolis sugalvotų pulti, galėčiau jį apginti :)

Jei tęsim pasaką - nepasaką ir trauksim skerstai per bruzgynus, rasim girinio namus. 

Nuotraukoje ne mano rastas benamio namas, pasiskolinau ją iš šito blog'o. 

Na bet iš tikrųjų tai Vingio parke yra labai gera ir smagu. Čia bevaikščiodami mes susirinkome puokštę šilčiausių prisiminimų. Pavyzdžiui kad ir pirmasis didysis Guziko pasivaikščiojimas... Mes su draugu kažkaip nepagalvojom, kad šitoks žygis tokiam mažam burbuliukui gali būti per ilgas ir per sunkus, tad oriai patraukėme su šuniu į parko gilybes...

Niekad daugiau Guzikas nesusilaukė tiek susižavėjimo aikčiojimų, kaip tada, pirmuosius kelis savo gyvenimo mėnesius... Tiesa, pasivaikščiojimas jam baigėsi tuo, kad labai ilgą laiką visomis jėgomis priešindavosi net žingsnį į parko pusę žengti...

Vingio parke mes kelis mėnesius lankėm ir dresūros pamokėles, kurių metu Guzikas išmoko sėdėti, gulėti, eiti šalia ir ateiti pakviestas. O dar jis išmoko žaisti ir draugauti su įvairaus dydžio šunimis, todėl ir dabar, jau užaugęs, yra draugiškas ir visai nepiktas. Aišku, tik jei ant jo nieks neima loti. O jei kas pakelia balsą, tuoj sužino, kad Guzikas ne koks mėmė, kad leistų kam nors ant savęs lot :)

Taip pat čia, parke, Guzikas išmoko atnešt pagaliuką. Tiksliau, bėgti, gaudyti, džiaugsmingai griebti pagaliuką, apsimesti, kad lekia pagaliuką grąžint šeimininkui ir tada visu greičiu prabėgt pro šalį :)

Štai nuotrauka, kurioje šuniukas mokomas paimti pagaliuką iš vandens, o mokytoja yra mano draugė, kurios šuo, vos užuodęs vandens telkinį, tučtuojau išnyksta iš akiračio, o už poros minučių pasigirsta PŪŪŪKŠT!!! PŪŪŪKŠT!!!

O va ir PŪŪŪKŠT!!! PŪŪŪKŠT!!!

Bet Guzikas ilgai nerodė jokio noro maudytis. Kol mes kelioms dienoms išvažiavom į Lenkiją, o Guziką patikėjom geram bičiuliui parižiūrėti. Geras bičiulis buvo ne tik puikus draugas, bet ir puikus plaukimo mokytojas :) Dabar juodukas nepraleidžia progos bent po balą pabraidžioti :)

Echhh..... Štai sėdžiu, rašau apie pasivaikščiojimus, ir prisimenu, kaip gera panirti į miško gilumą, kur nutyla mašinų gausmas ir visu balsu gieda paukščiai, kur oras kvepia žeme, medžiais, lapais ir spygliais, kur oro dvelksmas vėsus ir malonus... Tokiu oru tikrai neima tingulys eiti šunį vest atlikti jo reikalų.... :))

Šuns vedžiojimo taisyklės

Šį įrašą padariau Facebooke kai tapau šviežiai kepta Guziko šeimininke 2010 metų spalio 28 d. :)
Dabar, praėjus 2 metams, smagu dar kartą pasiskaityti ir prisiminti :)

Kaip žinia, ilgą laiką buvau Kačių Žmogus, tad, įsigijus mažą mielą ir nei kiek į kates nepanašų šuniuką, teko visko mokytis iš naujo.

Pvz., ar žinote, kad šuns vedžiojimas nėra toks paprastas dalykas? Yra tam tikros šuns šeimininko gero elgesio normos, kurių privaloma laikytis. Ir labai gaila, kad jos - niekur neaprašytos!

Taigi nuo pradžių - einate parke su šuneliu...

1. Jei jūsų šunelis paleistas, o tolumoje pastebite kitą šunelį su jo šeimininku, savo keturkojui būtų mandagu prisegti pasaitėlį arba bent jau prilaikyti už antkaklio. Nebent jūsų augintinis pasižymi pavydėtina drausme, disciplina ir besąlygišku paklusnumu.

2. Kai šunys patenka vienas į kito regos lauką, jie sustingsta. Guzikas atsigula poza "niže travy, tiše vody" (vertimas - žemesnis už žole, tylesnis už vandenį), o kitas šunelis paprastai tiesiog sustingsta stovėdamas, o kartais atsisėda.
Mandagus šeimininkas turi palaukti ir pastovėti, kol šunys pakankamai vienas kitą apžiūrės iš tolo.
Jei turiu abejonių, dar dėl viso pikto pasiteirauju ar kitas šuo nepuola. Tada mes pasidaliname vertinga informacija apie mūsų šunų lytį ir amžių.

3. Jei šunys nusprendžia susidraugauti ir staigiu šuoliu ima vilkt tave žeme kito šuns kryptimi, mandagus šeimininkas turi nesudaryti kliūčių šunų susipažinimo procesui.

4. Jei šunys išreiškia norą pažaisti ir aplinkos sąlygos tinkamos - nėr automobilių, nėr mažų vaikų, kurie gali būti išgąsdinti, mandagūs šeimininkai turi nusegti pasaitėlį ir leisti šunims palakstyti, prieš tai pasiteiravus ar šeimininkas neprieštarauja, kad mūsų šunys pažaistų.

5. Kol šunys žaidžia, šeimininkams leidžiamas mandagus pokalbis apie augintinius - veislė, amžius, charakterio ypatumai, pažįstamų nutikimai, kurie susiję su šunimis ir pan. Pokalbis nuolat pertraukiams susižavėjimo savo/kito augintiniu šūksniais. Šeimininkai viens į kitą pokalbio metu beveik nežiūri, nes stebi, ką veikia jų numylėtiniai.

6. Jei šunys parodo, jog jau pakankamai prisižaidė, šeimininkams leidžiama vėl prisegti pasaitėlį (jei yra reikalas), mandagiai atsisveikinti ir palinkėti viens kitam geros dienos/vakaro. Ir traukti toliau savo keliais.

Kova

Tikrai nenumanau, kodėl toks ne tik nepiktybiškas, bet dar ir labai naudingas daiktas kaip gertuvė, susilaukia tokio žiurkycių nepakantumo.... Jau kelis mėnesius trunka jų ir mano kova dėl gertuvėlės teisės būti narve. Net ne narve, o ant narvo sienos, nes narvas yra tik formaliai. 

Lyrinis nukrypimas apie žiurkių gyvenamąją vietą.

Taigi, kai jos atsirado pas mane, taip pat jau kurį laiką buvo atsiradusios ir katės beigi Guzikas. Tikėjausi, kad jau kas kas, bet Guzikas tikrai nekels joms grėsmės, bet gyvenimas parodė, jog negali niekuo būti tikra... 

Katėms, be jokios abejonės, buvo nerealiai smalsu susipažinti su naujaisiais namų gyventojais....

Tad žiurkių saugumui ir mano ramybei jos buvo kartu su narvu perkeltos į orchiariumą - didelę stiklinę dėžę stumdamom durim, skirtą gyventi, augti, tarpti ir žydėti orchidėjoms. 

Kaip galite įžvelgti šioje nuotraukoje, orchidariume dar buvo šiek tiek orchidėjų. Bet labai greitai ilgauodegės išmoko atsidaryti narvo dureles, išlįsti laukan, užsikeberioti grotelėmis į viršų, išrauti kokią gėlę, parsinešti ją į guolį ir gardžiai sukramsnoti. Taip aš praradau ne mažai brangių, ilgai augintų egzempliorių... Tapo aišku, kad  orchidėjos ir žiurkės negali gyventi kartu, taip orchidėjos persikraustė ant palangės, o graužikės liko karaliauti orchidariume. 

Gyvūnėlių mylėtojų dėmesiui turiu pabrėžti, jog orchidariumas ne tas pats, kas akvariumas. Orchidėjoms būtina oro cirkuliacija, be oro jos greitai suserga. Tad ir žiūrkytėms nėr blogai orchidariume. Tiesa, buvo įvesti 2 ventiliatoriukai ir dar šiek tiek įrangos orchidėjoms, bet jau seniai nugraužti visi laidai...

Taigi, grįžtant prie kovos, turiu pasakyti, kad mano ir jų tvarkos svokimas kategoriškai skiriasi. Ir dabar jos gertuvei aiškiai numaciusios kitą vietą. Tai reiškia, kad kiekvieną žiurkišką dieną  (žmonių laiku tai yra naktis), jos kažkokiu stebuklingu būdu sugeba ištraukti gertuvę iš jos vietos - o gertuvė pritvirtinta su viela prie narvo šono, ir numesti ją kur ant orchidariumo grindų. Tai reiškia, kad visas vanduo išbėga. Ir dar tai reiškia, kad balos žiurkėms nė motais. 

Kai nelygioje kovoje krito pirma gertuvėlė (dangtelis buvo sugriaužtas kiaurai), iškart nupirkau 2 vienodas naujas. Nepraėjo nei mėnuo, o matau, kad bet kurią dieną galiu rasti skyles naujojoje gertuvėje. Gerai, kad apdairiai turiu atsarginę :) 

Lyg šios kovos būtų negana, kasdien kovoja ir Guzikas su Sirijum. Na, jie ne visada kovoja vienas su kitu, jie turi ir individualių mūšių...

Pvz., Guzikas kaunasi su lova. Negana to, kad mano lovos kraštas yra pragriaužtas iki spyruoklių, bet dažnai jis sugeba iš lovos ištraukti ilgus porolono gabalus. Manau ateis diena, kai miegosiu tiesiai ant spyruoklių....

Na o Sirijus, žinoma, kaunasi su visais uždarytais stalciais. O jei stalcius atidarytas, kantriai krapšto spintos duris.

O aš šiandien su niekuo nesikaunu. Kantriai įpyliau vandens į gertuvėlę ir įstaciau ją į vietą, surinkau porolono gabalus, išmėtytus po butą, surinkau kojines ir sudėjau jas atgal į stalcių ir štai sėdau su jumis pasidalinti savo kasdienybe...

Šnekusis Guzikas

Kad Guzikas yra šnekus, sužinojau prieš gerą pusmetį iš draugo, kuriam buvo patikėta labai atsakinga misija - net 2 paras saugoti mano Juodajį Perlą. Aišku, Guziko šnekas girdžiu nuo jo kūdikystės, tačiau anksčiau neatkreipiau dėmesio, kad tai lenkia įprastines šuniškas normas.

Galvojate, jog šunys sugeba tik loti, staugti ir inkšti? Gal ir taip, bet Guzikas turi šimtus skirtingų intonacijų skirtingom emocijoms ar norams išreikšti.

Pvz., jei išgirstumėt, kaip jis oriai loja ant savo atspindžio veidrodyje, manau net nesuabejotumėt, ką jis sako. O sako maždaug štai ką:

Apskirtai Guzikas yra šaunus jaunuolis ir visi apie tai turi žinoti. Ypatingai šaunus jis būna sutemus kieme. Tada labai aiškiai ir skradžiai pasako visiems viską, ką galvoja - vėjyje sujudėjusiam maišeliui, krūmams, kaimynams išėjusiems į balkoną parūkyti, tamstai ir nesibaigiančiai virtinei kitų objektų bei gi subjektų. Jau pasakojau draugams Facebook'e, kad Guzikas ne vieną dešimtį kartų įrodė, jog, ypac naktį, yra narsus, bebaimis šuo, kiemo valdovas ir niekšų siaubas. Visai neseniai grėsmingai aplojo labai didelį ir labai labai baisų ir be abejonių kažką pikto rezgantį... sniego kamuolį. Net ne senį besmegenį, o paprasčiausią sniego kamuolį. Visgi tas sniego kamuolys tikrai kažką rezgė, nes buvo aplotas ir kitą rytą išėjus pasivaikščioti. 

Štai įrašas, liudijantis Guziko bebaimę kovą su riaumojančiu monstru:

Bet vienaip jis loja ant pabaisų, o visai kitaip loja ant mano kačių (su kuriomis, tiesą sakant, jo santykiai nei šilti, nei malonūs, nei draugiški. Net ne mandagūs, jei jau būti sąžiningai iki galo...). Pvz., jei bežaidžiant kamuoliukas nukrenta per letenos atstumą iki katės, Guzikas trypčioja aplink ir viaukčioja plonu balseliu. Man  tenka traukt kamuoliuką iš aštrių kačių nagų ir grąžinti tikrajam savininkui. 

Jei žemė, spintos viršus, stalas prikauso katėms, tai lova yra vien tik Guziko valdos. Vienintelė Taiga turi garbingą teisę miegoti kartu su šuniuku.

Visiems kitiems būna taip:

Nors bendriau, metams bėgant, juodukas tampa vis pakantesniu. Dabar net Siriukas naktį kartais pamiega lovoj (ateina Guzikui užmigus).

O šiaip tai mano Juodasis Perlas turi puikų balsą ir galėtų būti šunų estrados dainininku. Štai jo ir Ogio fantastiškas duetas Vingio parke.

Vardų paieškos

Įdomu - kaip jūs išrinkot vardą savo gyvūnėliui? Susapnavot, perskaitėt knygoje, pamatėt filme?

Kam nors sugalvoti vardą man labai sunku ir tai būna savaites trunkanti kūrybinė kančia. Kol gyvenau su mama, šias atsakingas pareigas ėjo ji, taip Taiga tapo Taiga (ir neklauskit manęs kodėl).

O kai atsirado Sirijus, teko ilgokai pasukti galvą. Matot, jei tenkinčiausi tokiais vardais, kaip Pūkis, Murkis ar Kicius - jokių problemų, bet neee, aš gi tokia kūrybinga asmenybė (tikiuosi išgirdot sarkazmą tarp eilučių? :) ). Na, kaip ten be būtų, kūrybinga aš ar ne, vardo davimas yra labai atsakinga procedūra. Juk šis nekaltas padaras taip bus šaukiamas visą savo ilgą (ir laimingą) gyvenimą! Tad pavadinimas turi atspindėti tikrąją, katinišką asmenybę! Skamba rimtai? Būtent taip rimtai aš iki šiol žiūriu į vardo suteikimą...

Taigi, grįžkim prie Sirijaus. Kai jį išgirdau meiliai kniaukiantį ir atsisukusi susidūriau su smalsių akelių žvilgsniu, net nedvejodama nei akimirkos parsinešiau namo. Ir, žinoma, iškart ėmiau sukti galvą, kaip gi jį pavadinti... Mąstymo procesą gerokai apsunkino tai, kad niekaip negalėjau išsimiegoti. Šitas oranžinis žaibas užsimanydavo lakstyti sienom ir lubom būtent tada, kai atsiguldavau miegoti. Lyg to nebūtų gana, jis dar ir keldavosi kartu su Indijos jogais 4 valando ryto ir tučtuojau pradėdavo skraidymo pratybas. Pasiekusi kritinę išsekimo ribą, eilinį kartą, dar dorai neprašvitus, sekdama jo trajektoriją spintų viršum, ėmiau galvoti, kad jį reikia pavadinti baterijos vardu. Energizer? Na kažkaip nei šis, nei tas katinui. Kaip aš jį šauksiu po to? Enerdžaizeriuk? Nesąmonė kažkokia... Duracel? Irgi kvailystė... Ir tada toptelėjo išganinga mintis - SIRIJUS!

Kai atsirado Mikė Pūkuotukas, viskas buvo žymiai paprašciau, nes toooooks pūkuotas ir ramus katinas gali būti tik meškiukas ir dar pūkuotukas :) Tik... Originaliai suteiktas vardas pirmas savaites skambėjo kiek kitaip... Vardas buvo Mikė Pūkuotukė. Taip, jūs nesuklydot ir jums nepasirodė, būtent Pūkuotukė.  Matot, per gaurus ganėtinai sunku įžvelgti lytį to mažycio kamuoliuko... Bet po kelių savaicių, kai Pūkuotukė ūgtelėjo, kasydama jai pilvuką pamaciau, kad ji yra jis ir vardas turi būti Mikė Pūkuotukas. 

Taip Mikė atrodė, kai buvo mažas :)

Saga tapo Saga dėl savo apvalių akučių. Nors dabar ją pavadinčiau kaip nors kitaip... Pvz., Furija arba Tironė ar bent jau Pikčiurna... Kas galėjo pagalvoti, kad iš tokios mažos mielos katytės gali išaugto tokia širšė? Manau, kad jos bjauraus charakterio tikrieji kaltininkai yra Taiga, Sirijus ir Mikė, jie ją lepino nuo pat vaikystės, tenkino bet kokias užgaidas, visaip popino ir globojo. Štai ir turi dabar sau ant galvos karalienę.

Guzikui vardą irgi gan ilgai galvojau. Pradėkim nuo to, kad į galvą pirmiausia lindo mintys apie Burbuliukus, Spurgiukus ir kitus apvalius mielus daiktus. Štai nuotrauka, iliustruojanti Guziko kūno formas:

Matyt visgi nesu tokia originali, kokia norėciau būti, tad ir vėl ėmiau galvoti apie sagas. Tik Sagą vieną namuose jau turim, tad Sagium pavadinti šunį būtų visai nei šis, nei tas... Ir štai cia pagelbėjo lenkų kalba, todėl, kad lenkiškai "saga" skamba "guzik" :) 

Karameilei vardą sugalvoti buvo lengva. Juk ji karamelinės spalvos :)

O štai dėl Razinos vardo ilgai ginčijomės su draugu. Pirmiausia dėl to, kad visus visų gyvūnų vardus aš sugalvojau, ir jis taip pat norėjo kam nors kokį vardą duot. Bet man nepatiko Juodukė vardas, man atrodė gražu, jei abi žiurkytės būtų tarsi iš konditerijos s]skyriaus: Karamelė ir Razina. Ką, negražu? Žodžiu, teko išnaudoti visą moterišką klastą, pataikavimo meną, kad Razina taptų Razina. Ir ji tokia tapo :)

Ir vien tik voras yra tiesiog voras... Ne dėl to, kad baigtųsi fantazija. Tiesiog nesu tikra ar jis išvis supranta, kad aš egzistuoju... :)