Vingio parkas

Išlindusi saulutė taip ir kviečia segti antkaklį šuniukui ir traukti pasiganyti po miškus, pievas, kalnus ir pakalnes. Gyvenant Vilniuje pats artimiausias gamtos lopinėlis yra Vingio parkas. Kartais pasiganom ir po Karoliniškių "Pasakų" parką, kuris, tiesą sakant, nelabai pasakiškas, nes pilnas šiukšlių... Vingio parkas, nors geru oru knibždėte knibždantis žmonių (ne paslaptis, kad ir erkių...), visgi yra gerokai tvarkingesnis.

Taigi, kiekvieną kartą pagalvojusi apie pasivaikščiojimą po parką, prisimenu ir niujorkietės Morkos parodytą amerikietišką parką šuniukams...

O dabar palyginimui Vingio parko aptvaras šunims...

 

  

Niūroka, tiesa? Tačiau, kol Guzikas buvo mažas, visiems labai mielas ir nebaisus, mes labai daug vaikščiodavom po patį parką. Išvaikščiojom turbūt beveik visus asfaltuotus takelius ir dalį išmintų takelių skersai mišką. 

 

 

Dabar Guzikas jau didelis ir nebekelia visiems pasitikėjimo. Tiesa, džiaugiuosi pastebėdama meilius kai kurių žmonių žvilgsnius, glostančius spindintį juoduko kailiuką. Visgi po parką dabar vaikštome tik su pasaitėliu, o pasilakstyti einam į aptvarą arba giliau į mišką. Bet čia mūsų laukia visokie netikėtumai ir šuniški džiaugsmai. Kartą išdidžiai išsiruošiau iš namų 7 ryto su Guziku ir Reksu pasivaikščioti, paleidau abu palakstyti ir netrukus ilgai ir kruopščiai tryniau juoduką sniegu, bandydama pašalinti "šuniškus kvepalus". Šunų savininkai puikiai žino apie ką aš čia....

Kad štai ir vakar, nutaikiau progą ilgiau pasivaikščioti po pavasariu alsuojantį mišką vidury Vilniaus ir, kaip kokioje pasakoje - eisi tiesiai, susitiksi didelę, girtą ir tebegeriančią kompaniją, besibūriuojančią aplink suoliuką. Suksi į dešinę, sutiksi mamytes su mažais vaikučiais (nieko prieš mamas, tečius ir vaikus neturiu, tik tas mano nenuorama gali pasisveikindamas amtelėti ir taip amžiams sugadinti vaiko nuomonę apie šunis...). Trauksi dešinėn, sutiksi sportuojančius ir, ne tik Guziko nuomone, keistai maskatuojančius rankas ir it gandrai aukštai kelius keliančius žmones (kažkodėl taip dažniausiai elgiasi moterys...). Nepamiršiu ir amžiais juoksiuos iš tikro šuniško nuoširdumo, kai Guzikas pirmą kartą pamatė sveikuolius parke. Jis sustingo į juodojo obsidiano statulą, įsmeigė akis į sportininkę, nuleido uodegą ir ilgai bandė suprasti - KAS TAM ŽMOGUI NUTIKO???!!!! O tada nedrąsiai amtelėjo ir, būdamas dar jaunas ir ne toks šaunus kaip dabar, atbizeno arčiau manęs, kad jei kartais keistuolis sugalvotų pulti, galėčiau jį apginti :)

Jei tęsim pasaką - nepasaką ir trauksim skerstai per bruzgynus, rasim girinio namus. 

Nuotraukoje ne mano rastas benamio namas, pasiskolinau ją iš šito blog'o. 

Na bet iš tikrųjų tai Vingio parke yra labai gera ir smagu. Čia bevaikščiodami mes susirinkome puokštę šilčiausių prisiminimų. Pavyzdžiui kad ir pirmasis didysis Guziko pasivaikščiojimas... Mes su draugu kažkaip nepagalvojom, kad šitoks žygis tokiam mažam burbuliukui gali būti per ilgas ir per sunkus, tad oriai patraukėme su šuniu į parko gilybes...

Niekad daugiau Guzikas nesusilaukė tiek susižavėjimo aikčiojimų, kaip tada, pirmuosius kelis savo gyvenimo mėnesius... Tiesa, pasivaikščiojimas jam baigėsi tuo, kad labai ilgą laiką visomis jėgomis priešindavosi net žingsnį į parko pusę žengti...

Vingio parke mes kelis mėnesius lankėm ir dresūros pamokėles, kurių metu Guzikas išmoko sėdėti, gulėti, eiti šalia ir ateiti pakviestas. O dar jis išmoko žaisti ir draugauti su įvairaus dydžio šunimis, todėl ir dabar, jau užaugęs, yra draugiškas ir visai nepiktas. Aišku, tik jei ant jo nieks neima loti. O jei kas pakelia balsą, tuoj sužino, kad Guzikas ne koks mėmė, kad leistų kam nors ant savęs lot :)

Taip pat čia, parke, Guzikas išmoko atnešt pagaliuką. Tiksliau, bėgti, gaudyti, džiaugsmingai griebti pagaliuką, apsimesti, kad lekia pagaliuką grąžint šeimininkui ir tada visu greičiu prabėgt pro šalį :)

Štai nuotrauka, kurioje šuniukas mokomas paimti pagaliuką iš vandens, o mokytoja yra mano draugė, kurios šuo, vos užuodęs vandens telkinį, tučtuojau išnyksta iš akiračio, o už poros minučių pasigirsta PŪŪŪKŠT!!! PŪŪŪKŠT!!!

O va ir PŪŪŪKŠT!!! PŪŪŪKŠT!!!

Bet Guzikas ilgai nerodė jokio noro maudytis. Kol mes kelioms dienoms išvažiavom į Lenkiją, o Guziką patikėjom geram bičiuliui parižiūrėti. Geras bičiulis buvo ne tik puikus draugas, bet ir puikus plaukimo mokytojas :) Dabar juodukas nepraleidžia progos bent po balą pabraidžioti :)

Echhh..... Štai sėdžiu, rašau apie pasivaikščiojimus, ir prisimenu, kaip gera panirti į miško gilumą, kur nutyla mašinų gausmas ir visu balsu gieda paukščiai, kur oras kvepia žeme, medžiais, lapais ir spygliais, kur oro dvelksmas vėsus ir malonus... Tokiu oru tikrai neima tingulys eiti šunį vest atlikti jo reikalų.... :))