Vingio parkas

Išlindusi saulutė taip ir kviečia segti antkaklį šuniukui ir traukti pasiganyti po miškus, pievas, kalnus ir pakalnes. Gyvenant Vilniuje pats artimiausias gamtos lopinėlis yra Vingio parkas. Kartais pasiganom ir po Karoliniškių "Pasakų" parką, kuris, tiesą sakant, nelabai pasakiškas, nes pilnas šiukšlių... Vingio parkas, nors geru oru knibždėte knibždantis žmonių (ne paslaptis, kad ir erkių...), visgi yra gerokai tvarkingesnis.

Taigi, kiekvieną kartą pagalvojusi apie pasivaikščiojimą po parką, prisimenu ir niujorkietės Morkos parodytą amerikietišką parką šuniukams...

O dabar palyginimui Vingio parko aptvaras šunims...

 

  

Niūroka, tiesa? Tačiau, kol Guzikas buvo mažas, visiems labai mielas ir nebaisus, mes labai daug vaikščiodavom po patį parką. Išvaikščiojom turbūt beveik visus asfaltuotus takelius ir dalį išmintų takelių skersai mišką. 

 

 

Dabar Guzikas jau didelis ir nebekelia visiems pasitikėjimo. Tiesa, džiaugiuosi pastebėdama meilius kai kurių žmonių žvilgsnius, glostančius spindintį juoduko kailiuką. Visgi po parką dabar vaikštome tik su pasaitėliu, o pasilakstyti einam į aptvarą arba giliau į mišką. Bet čia mūsų laukia visokie netikėtumai ir šuniški džiaugsmai. Kartą išdidžiai išsiruošiau iš namų 7 ryto su Guziku ir Reksu pasivaikščioti, paleidau abu palakstyti ir netrukus ilgai ir kruopščiai tryniau juoduką sniegu, bandydama pašalinti "šuniškus kvepalus". Šunų savininkai puikiai žino apie ką aš čia....

Kad štai ir vakar, nutaikiau progą ilgiau pasivaikščioti po pavasariu alsuojantį mišką vidury Vilniaus ir, kaip kokioje pasakoje - eisi tiesiai, susitiksi didelę, girtą ir tebegeriančią kompaniją, besibūriuojančią aplink suoliuką. Suksi į dešinę, sutiksi mamytes su mažais vaikučiais (nieko prieš mamas, tečius ir vaikus neturiu, tik tas mano nenuorama gali pasisveikindamas amtelėti ir taip amžiams sugadinti vaiko nuomonę apie šunis...). Trauksi dešinėn, sutiksi sportuojančius ir, ne tik Guziko nuomone, keistai maskatuojančius rankas ir it gandrai aukštai kelius keliančius žmones (kažkodėl taip dažniausiai elgiasi moterys...). Nepamiršiu ir amžiais juoksiuos iš tikro šuniško nuoširdumo, kai Guzikas pirmą kartą pamatė sveikuolius parke. Jis sustingo į juodojo obsidiano statulą, įsmeigė akis į sportininkę, nuleido uodegą ir ilgai bandė suprasti - KAS TAM ŽMOGUI NUTIKO???!!!! O tada nedrąsiai amtelėjo ir, būdamas dar jaunas ir ne toks šaunus kaip dabar, atbizeno arčiau manęs, kad jei kartais keistuolis sugalvotų pulti, galėčiau jį apginti :)

Jei tęsim pasaką - nepasaką ir trauksim skerstai per bruzgynus, rasim girinio namus. 

Nuotraukoje ne mano rastas benamio namas, pasiskolinau ją iš šito blog'o. 

Na bet iš tikrųjų tai Vingio parke yra labai gera ir smagu. Čia bevaikščiodami mes susirinkome puokštę šilčiausių prisiminimų. Pavyzdžiui kad ir pirmasis didysis Guziko pasivaikščiojimas... Mes su draugu kažkaip nepagalvojom, kad šitoks žygis tokiam mažam burbuliukui gali būti per ilgas ir per sunkus, tad oriai patraukėme su šuniu į parko gilybes...

Niekad daugiau Guzikas nesusilaukė tiek susižavėjimo aikčiojimų, kaip tada, pirmuosius kelis savo gyvenimo mėnesius... Tiesa, pasivaikščiojimas jam baigėsi tuo, kad labai ilgą laiką visomis jėgomis priešindavosi net žingsnį į parko pusę žengti...

Vingio parke mes kelis mėnesius lankėm ir dresūros pamokėles, kurių metu Guzikas išmoko sėdėti, gulėti, eiti šalia ir ateiti pakviestas. O dar jis išmoko žaisti ir draugauti su įvairaus dydžio šunimis, todėl ir dabar, jau užaugęs, yra draugiškas ir visai nepiktas. Aišku, tik jei ant jo nieks neima loti. O jei kas pakelia balsą, tuoj sužino, kad Guzikas ne koks mėmė, kad leistų kam nors ant savęs lot :)

Taip pat čia, parke, Guzikas išmoko atnešt pagaliuką. Tiksliau, bėgti, gaudyti, džiaugsmingai griebti pagaliuką, apsimesti, kad lekia pagaliuką grąžint šeimininkui ir tada visu greičiu prabėgt pro šalį :)

Štai nuotrauka, kurioje šuniukas mokomas paimti pagaliuką iš vandens, o mokytoja yra mano draugė, kurios šuo, vos užuodęs vandens telkinį, tučtuojau išnyksta iš akiračio, o už poros minučių pasigirsta PŪŪŪKŠT!!! PŪŪŪKŠT!!!

O va ir PŪŪŪKŠT!!! PŪŪŪKŠT!!!

Bet Guzikas ilgai nerodė jokio noro maudytis. Kol mes kelioms dienoms išvažiavom į Lenkiją, o Guziką patikėjom geram bičiuliui parižiūrėti. Geras bičiulis buvo ne tik puikus draugas, bet ir puikus plaukimo mokytojas :) Dabar juodukas nepraleidžia progos bent po balą pabraidžioti :)

Echhh..... Štai sėdžiu, rašau apie pasivaikščiojimus, ir prisimenu, kaip gera panirti į miško gilumą, kur nutyla mašinų gausmas ir visu balsu gieda paukščiai, kur oras kvepia žeme, medžiais, lapais ir spygliais, kur oro dvelksmas vėsus ir malonus... Tokiu oru tikrai neima tingulys eiti šunį vest atlikti jo reikalų.... :))

Šuns vedžiojimo taisyklės

Šį įrašą padariau Facebooke kai tapau šviežiai kepta Guziko šeimininke 2010 metų spalio 28 d. :)
Dabar, praėjus 2 metams, smagu dar kartą pasiskaityti ir prisiminti :)

Kaip žinia, ilgą laiką buvau Kačių Žmogus, tad, įsigijus mažą mielą ir nei kiek į kates nepanašų šuniuką, teko visko mokytis iš naujo.

Pvz., ar žinote, kad šuns vedžiojimas nėra toks paprastas dalykas? Yra tam tikros šuns šeimininko gero elgesio normos, kurių privaloma laikytis. Ir labai gaila, kad jos - niekur neaprašytos!

Taigi nuo pradžių - einate parke su šuneliu...

1. Jei jūsų šunelis paleistas, o tolumoje pastebite kitą šunelį su jo šeimininku, savo keturkojui būtų mandagu prisegti pasaitėlį arba bent jau prilaikyti už antkaklio. Nebent jūsų augintinis pasižymi pavydėtina drausme, disciplina ir besąlygišku paklusnumu.

2. Kai šunys patenka vienas į kito regos lauką, jie sustingsta. Guzikas atsigula poza "niže travy, tiše vody" (vertimas - žemesnis už žole, tylesnis už vandenį), o kitas šunelis paprastai tiesiog sustingsta stovėdamas, o kartais atsisėda.
Mandagus šeimininkas turi palaukti ir pastovėti, kol šunys pakankamai vienas kitą apžiūrės iš tolo.
Jei turiu abejonių, dar dėl viso pikto pasiteirauju ar kitas šuo nepuola. Tada mes pasidaliname vertinga informacija apie mūsų šunų lytį ir amžių.

3. Jei šunys nusprendžia susidraugauti ir staigiu šuoliu ima vilkt tave žeme kito šuns kryptimi, mandagus šeimininkas turi nesudaryti kliūčių šunų susipažinimo procesui.

4. Jei šunys išreiškia norą pažaisti ir aplinkos sąlygos tinkamos - nėr automobilių, nėr mažų vaikų, kurie gali būti išgąsdinti, mandagūs šeimininkai turi nusegti pasaitėlį ir leisti šunims palakstyti, prieš tai pasiteiravus ar šeimininkas neprieštarauja, kad mūsų šunys pažaistų.

5. Kol šunys žaidžia, šeimininkams leidžiamas mandagus pokalbis apie augintinius - veislė, amžius, charakterio ypatumai, pažįstamų nutikimai, kurie susiję su šunimis ir pan. Pokalbis nuolat pertraukiams susižavėjimo savo/kito augintiniu šūksniais. Šeimininkai viens į kitą pokalbio metu beveik nežiūri, nes stebi, ką veikia jų numylėtiniai.

6. Jei šunys parodo, jog jau pakankamai prisižaidė, šeimininkams leidžiama vėl prisegti pasaitėlį (jei yra reikalas), mandagiai atsisveikinti ir palinkėti viens kitam geros dienos/vakaro. Ir traukti toliau savo keliais.

Kova

Tikrai nenumanau, kodėl toks ne tik nepiktybiškas, bet dar ir labai naudingas daiktas kaip gertuvė, susilaukia tokio žiurkycių nepakantumo.... Jau kelis mėnesius trunka jų ir mano kova dėl gertuvėlės teisės būti narve. Net ne narve, o ant narvo sienos, nes narvas yra tik formaliai. 

Lyrinis nukrypimas apie žiurkių gyvenamąją vietą.

Taigi, kai jos atsirado pas mane, taip pat jau kurį laiką buvo atsiradusios ir katės beigi Guzikas. Tikėjausi, kad jau kas kas, bet Guzikas tikrai nekels joms grėsmės, bet gyvenimas parodė, jog negali niekuo būti tikra... 

Katėms, be jokios abejonės, buvo nerealiai smalsu susipažinti su naujaisiais namų gyventojais....

Tad žiurkių saugumui ir mano ramybei jos buvo kartu su narvu perkeltos į orchiariumą - didelę stiklinę dėžę stumdamom durim, skirtą gyventi, augti, tarpti ir žydėti orchidėjoms. 

Kaip galite įžvelgti šioje nuotraukoje, orchidariume dar buvo šiek tiek orchidėjų. Bet labai greitai ilgauodegės išmoko atsidaryti narvo dureles, išlįsti laukan, užsikeberioti grotelėmis į viršų, išrauti kokią gėlę, parsinešti ją į guolį ir gardžiai sukramsnoti. Taip aš praradau ne mažai brangių, ilgai augintų egzempliorių... Tapo aišku, kad  orchidėjos ir žiurkės negali gyventi kartu, taip orchidėjos persikraustė ant palangės, o graužikės liko karaliauti orchidariume. 

Gyvūnėlių mylėtojų dėmesiui turiu pabrėžti, jog orchidariumas ne tas pats, kas akvariumas. Orchidėjoms būtina oro cirkuliacija, be oro jos greitai suserga. Tad ir žiūrkytėms nėr blogai orchidariume. Tiesa, buvo įvesti 2 ventiliatoriukai ir dar šiek tiek įrangos orchidėjoms, bet jau seniai nugraužti visi laidai...

Taigi, grįžtant prie kovos, turiu pasakyti, kad mano ir jų tvarkos svokimas kategoriškai skiriasi. Ir dabar jos gertuvei aiškiai numaciusios kitą vietą. Tai reiškia, kad kiekvieną žiurkišką dieną  (žmonių laiku tai yra naktis), jos kažkokiu stebuklingu būdu sugeba ištraukti gertuvę iš jos vietos - o gertuvė pritvirtinta su viela prie narvo šono, ir numesti ją kur ant orchidariumo grindų. Tai reiškia, kad visas vanduo išbėga. Ir dar tai reiškia, kad balos žiurkėms nė motais. 

Kai nelygioje kovoje krito pirma gertuvėlė (dangtelis buvo sugriaužtas kiaurai), iškart nupirkau 2 vienodas naujas. Nepraėjo nei mėnuo, o matau, kad bet kurią dieną galiu rasti skyles naujojoje gertuvėje. Gerai, kad apdairiai turiu atsarginę :) 

Lyg šios kovos būtų negana, kasdien kovoja ir Guzikas su Sirijum. Na, jie ne visada kovoja vienas su kitu, jie turi ir individualių mūšių...

Pvz., Guzikas kaunasi su lova. Negana to, kad mano lovos kraštas yra pragriaužtas iki spyruoklių, bet dažnai jis sugeba iš lovos ištraukti ilgus porolono gabalus. Manau ateis diena, kai miegosiu tiesiai ant spyruoklių....

Na o Sirijus, žinoma, kaunasi su visais uždarytais stalciais. O jei stalcius atidarytas, kantriai krapšto spintos duris.

O aš šiandien su niekuo nesikaunu. Kantriai įpyliau vandens į gertuvėlę ir įstaciau ją į vietą, surinkau porolono gabalus, išmėtytus po butą, surinkau kojines ir sudėjau jas atgal į stalcių ir štai sėdau su jumis pasidalinti savo kasdienybe...

Šnekusis Guzikas

Kad Guzikas yra šnekus, sužinojau prieš gerą pusmetį iš draugo, kuriam buvo patikėta labai atsakinga misija - net 2 paras saugoti mano Juodajį Perlą. Aišku, Guziko šnekas girdžiu nuo jo kūdikystės, tačiau anksčiau neatkreipiau dėmesio, kad tai lenkia įprastines šuniškas normas.

Galvojate, jog šunys sugeba tik loti, staugti ir inkšti? Gal ir taip, bet Guzikas turi šimtus skirtingų intonacijų skirtingom emocijoms ar norams išreikšti.

Pvz., jei išgirstumėt, kaip jis oriai loja ant savo atspindžio veidrodyje, manau net nesuabejotumėt, ką jis sako. O sako maždaug štai ką:

Apskirtai Guzikas yra šaunus jaunuolis ir visi apie tai turi žinoti. Ypatingai šaunus jis būna sutemus kieme. Tada labai aiškiai ir skradžiai pasako visiems viską, ką galvoja - vėjyje sujudėjusiam maišeliui, krūmams, kaimynams išėjusiems į balkoną parūkyti, tamstai ir nesibaigiančiai virtinei kitų objektų bei gi subjektų. Jau pasakojau draugams Facebook'e, kad Guzikas ne vieną dešimtį kartų įrodė, jog, ypac naktį, yra narsus, bebaimis šuo, kiemo valdovas ir niekšų siaubas. Visai neseniai grėsmingai aplojo labai didelį ir labai labai baisų ir be abejonių kažką pikto rezgantį... sniego kamuolį. Net ne senį besmegenį, o paprasčiausią sniego kamuolį. Visgi tas sniego kamuolys tikrai kažką rezgė, nes buvo aplotas ir kitą rytą išėjus pasivaikščioti. 

Štai įrašas, liudijantis Guziko bebaimę kovą su riaumojančiu monstru:

Bet vienaip jis loja ant pabaisų, o visai kitaip loja ant mano kačių (su kuriomis, tiesą sakant, jo santykiai nei šilti, nei malonūs, nei draugiški. Net ne mandagūs, jei jau būti sąžiningai iki galo...). Pvz., jei bežaidžiant kamuoliukas nukrenta per letenos atstumą iki katės, Guzikas trypčioja aplink ir viaukčioja plonu balseliu. Man  tenka traukt kamuoliuką iš aštrių kačių nagų ir grąžinti tikrajam savininkui. 

Jei žemė, spintos viršus, stalas prikauso katėms, tai lova yra vien tik Guziko valdos. Vienintelė Taiga turi garbingą teisę miegoti kartu su šuniuku.

Visiems kitiems būna taip:

Nors bendriau, metams bėgant, juodukas tampa vis pakantesniu. Dabar net Siriukas naktį kartais pamiega lovoj (ateina Guzikui užmigus).

O šiaip tai mano Juodasis Perlas turi puikų balsą ir galėtų būti šunų estrados dainininku. Štai jo ir Ogio fantastiškas duetas Vingio parke.

Vardų paieškos

Įdomu - kaip jūs išrinkot vardą savo gyvūnėliui? Susapnavot, perskaitėt knygoje, pamatėt filme?

Kam nors sugalvoti vardą man labai sunku ir tai būna savaites trunkanti kūrybinė kančia. Kol gyvenau su mama, šias atsakingas pareigas ėjo ji, taip Taiga tapo Taiga (ir neklauskit manęs kodėl).

O kai atsirado Sirijus, teko ilgokai pasukti galvą. Matot, jei tenkinčiausi tokiais vardais, kaip Pūkis, Murkis ar Kicius - jokių problemų, bet neee, aš gi tokia kūrybinga asmenybė (tikiuosi išgirdot sarkazmą tarp eilučių? :) ). Na, kaip ten be būtų, kūrybinga aš ar ne, vardo davimas yra labai atsakinga procedūra. Juk šis nekaltas padaras taip bus šaukiamas visą savo ilgą (ir laimingą) gyvenimą! Tad pavadinimas turi atspindėti tikrąją, katinišką asmenybę! Skamba rimtai? Būtent taip rimtai aš iki šiol žiūriu į vardo suteikimą...

Taigi, grįžkim prie Sirijaus. Kai jį išgirdau meiliai kniaukiantį ir atsisukusi susidūriau su smalsių akelių žvilgsniu, net nedvejodama nei akimirkos parsinešiau namo. Ir, žinoma, iškart ėmiau sukti galvą, kaip gi jį pavadinti... Mąstymo procesą gerokai apsunkino tai, kad niekaip negalėjau išsimiegoti. Šitas oranžinis žaibas užsimanydavo lakstyti sienom ir lubom būtent tada, kai atsiguldavau miegoti. Lyg to nebūtų gana, jis dar ir keldavosi kartu su Indijos jogais 4 valando ryto ir tučtuojau pradėdavo skraidymo pratybas. Pasiekusi kritinę išsekimo ribą, eilinį kartą, dar dorai neprašvitus, sekdama jo trajektoriją spintų viršum, ėmiau galvoti, kad jį reikia pavadinti baterijos vardu. Energizer? Na kažkaip nei šis, nei tas katinui. Kaip aš jį šauksiu po to? Enerdžaizeriuk? Nesąmonė kažkokia... Duracel? Irgi kvailystė... Ir tada toptelėjo išganinga mintis - SIRIJUS!

Kai atsirado Mikė Pūkuotukas, viskas buvo žymiai paprašciau, nes toooooks pūkuotas ir ramus katinas gali būti tik meškiukas ir dar pūkuotukas :) Tik... Originaliai suteiktas vardas pirmas savaites skambėjo kiek kitaip... Vardas buvo Mikė Pūkuotukė. Taip, jūs nesuklydot ir jums nepasirodė, būtent Pūkuotukė.  Matot, per gaurus ganėtinai sunku įžvelgti lytį to mažycio kamuoliuko... Bet po kelių savaicių, kai Pūkuotukė ūgtelėjo, kasydama jai pilvuką pamaciau, kad ji yra jis ir vardas turi būti Mikė Pūkuotukas. 

Taip Mikė atrodė, kai buvo mažas :)

Saga tapo Saga dėl savo apvalių akučių. Nors dabar ją pavadinčiau kaip nors kitaip... Pvz., Furija arba Tironė ar bent jau Pikčiurna... Kas galėjo pagalvoti, kad iš tokios mažos mielos katytės gali išaugto tokia širšė? Manau, kad jos bjauraus charakterio tikrieji kaltininkai yra Taiga, Sirijus ir Mikė, jie ją lepino nuo pat vaikystės, tenkino bet kokias užgaidas, visaip popino ir globojo. Štai ir turi dabar sau ant galvos karalienę.

Guzikui vardą irgi gan ilgai galvojau. Pradėkim nuo to, kad į galvą pirmiausia lindo mintys apie Burbuliukus, Spurgiukus ir kitus apvalius mielus daiktus. Štai nuotrauka, iliustruojanti Guziko kūno formas:

Matyt visgi nesu tokia originali, kokia norėciau būti, tad ir vėl ėmiau galvoti apie sagas. Tik Sagą vieną namuose jau turim, tad Sagium pavadinti šunį būtų visai nei šis, nei tas... Ir štai cia pagelbėjo lenkų kalba, todėl, kad lenkiškai "saga" skamba "guzik" :) 

Karameilei vardą sugalvoti buvo lengva. Juk ji karamelinės spalvos :)

O štai dėl Razinos vardo ilgai ginčijomės su draugu. Pirmiausia dėl to, kad visus visų gyvūnų vardus aš sugalvojau, ir jis taip pat norėjo kam nors kokį vardą duot. Bet man nepatiko Juodukė vardas, man atrodė gražu, jei abi žiurkytės būtų tarsi iš konditerijos s]skyriaus: Karamelė ir Razina. Ką, negražu? Žodžiu, teko išnaudoti visą moterišką klastą, pataikavimo meną, kad Razina taptų Razina. Ir ji tokia tapo :)

Ir vien tik voras yra tiesiog voras... Ne dėl to, kad baigtųsi fantazija. Tiesiog nesu tikra ar jis išvis supranta, kad aš egzistuoju... :)

Aukso karštligė Aliaskoje arba kaip vedžioju broliukus

Kai vedžioju Guziką su Reksu, kiekvieną kartą vaizduotėje atgimsta Džeko Londono aprašyta aukso karštligė Aliaskoje. Ypač dabar, kai vis dar sniegas ir ledas lauke, o mane tempia 2 vienodo ūgio energingi šuniukai. Manau, kad dabar jau galėciau būti rimta priešininkė profesionaliems šunų kinkinio vadeliotojams - tiesiog meistriškai peršoku pavadžius, mikliai atpainioju ir atsipainioju, trukteliu vieną, timpteliu kitą, prilaikau ant trumpo pavadžio artėjant žmonėms, įsirėžusi nuvelku nuo gardžiai kvepiančių gelsvų dėmių sniege (tikiuosi supratot, kad tos dėmės gardžiai kvepia šuniukams, o ne man?) Tikrai norėčiau nufilmuoti ir jums parodyti mūsų pasivaikšciojimo fragmentą, tik kol kas dar tiek neįsimiklinau, reikia trečios rankos tam...

Kai Reksas buvo mažesnis, labai mėgo pats vedžioti Guziką. Praktiškai visą laiką, jei tik eidavom su visa šuniška šeima pasivaikščioti, Guzikas sunkiai rasdavo laiko susitvarkyti gamtinius reikalus, nes nuolat buvo tampomas Rekso... Bet tą tąsymą jis kęsdavo abejingai ir ramiai.

Du šuniukus vedžioti vienu metu yra ir varginantis, ir smagus reikalas. Pirmiausia tai būdami kartu, jie žymiai greičiau išvarvina skysčių perteklių ir iškrato suvirškintą maistą. Ypač greitai baigiasi skysčių perteklius, nes vos vienas pakelia koją, kitas strimgalviais pribėga, nekantriai trypčioja šalia, kol anas baigia reikalą ir tučtuojau pakelia koją tuo pačiu tikslu - pasysioti ir paženklinti teritoriją. 

Taip pat juokinga žiūrėti į jų konkurenciją dėl teisės pauostyti Tašką siege. Tada jie stumdosi galvomis ir prunkščia sukišę nosis į sniegą. 

Visgi mums smagiausia miške, kur nėr mažų vaikų, bailių dėdžių ir tetų. Čia broliukai "nusirengia" pasaitėlius ir lekia plevesuodami liežuviais ir ausim :) Bet nufotografuoti sunku, nes jie skrieja beveik šviesos greičiu :)

Kaip aš tapau močiute

Iš pradžių mano gyvenime atsirado Taiga. Gerokai vėliau, kai išsikrausčiau gyventi atskirai, atsirado ir Sirijus.

Tada po metų atsirado ir Mikė Pūkuotukas.

O galiausiai dar po metų atsirado ir Saga.

Kažkaip jiems natūraliai gavosi, kad Taiga buvo Sirijaus, o Mikė buvo vienas pats sau (tik mano). Kai atsirado Sagutė, Mikė labai apsidžiaugė ir ją pasiėmė į savo globą. Į savo pareigas žiūrėjo jis labai rimtai ir labai atsakingai. Ypac po to, kai Sagutei radau kitus namus,  o po to, po kelių valandų parsinešiau ją namo. Jei tik Mikė užsnūsdavo, o Saga nutipendavo sau kur nors, prabudęs Mikė bėgiodavo po namus ir jos ieškodavo - patikrindavo ar neįkrito į klozetą, ar nesusiraitė stalčiuje, ar nepasislėpė prasegtame mano rankinuke. 

Taip jie gyveno gan ilgai, kol vieną dieną Sagutė ėmė ir suaugo. Tikrai, vaikai užauga nepastebimai ir labai greitai, garbės žodis! Ir tai nebūtų blogai, jei Mikės morciai būtų nors kiek labiau įkyrūs, tad būčiau buvus jį kastravusi. O štai dabar, vieną rytą vėluodama į darbą supratau, kad Sagai morcius, o Mikė nekastruotas.... Uždariau Mikę į vonią ir strimgalviais išlekiau į darbą. 

Grįžusi namo radau Mikę laisvėje....

Na, tuomet susitaikiau su likimu ir laukiau. Buvau įsitikinusi, kad laukti teks ilgai, tai turėsiu sočiai laiko išsiaiškinti, kaip ten su tuo nėštumu ir su tuo gimdymu. Kai Sagutė tapo panaši į apvalią sagą, ji vis dar dūko su kitais ir nei kiek neatrodė besiruošianti gimdyti... 

O tada 12 val. nakties gimė pirmas kačiukas. 

O DIEVE! Ar bent įsivaizduojat mano šoką, kai bežiūrėdama filmą išgirdau naujo balselio kniaukimą kažkur po sofa?! 

Kaip visgi gerai, kad yra googl'as! Visa virpėdama, su tuo ką tik išsiritusiu mažyliu rankose, puoliau prie interneto, lyg kupranugaris prie šaltinio. Tada atradau, kad nėštumas trunka vos ~1,5 mėnesio, kad gimdymui reikia ramios vietelės, kad kačiukai gimsta maždaug kas valandą intervalais, kad reikia stebėti, kaip katė elgiasi, bet dažniausiai jos moka susitvarkyti. Labiausiai bijojau kvailos į galvą įkaltos minties, kad Saga gali suryti savo vaikelius. Bet ji to nepadarė nei tada, nei vėliau (ačiū Dievui!). 

Gimdymą stebėjo visi katinai. Pasiskaiciusi internete apie ramybę, visus sukišau į vonią ir uždariau. O tada mano nuostabai, Saga atėjo ir ėmė reikalauti juos išleisti. Ką gi, sakoma, kad nėščiosios pageidavimams reikia paklusti, kitaip užplūs žiurkės... :)

Čia matot, kaip rūpestingasis dėdulė Sirijus apžiūri naujus namų gyventojus. 

Labai tikiuosi, kad visi jie laimingai gyvena pas savo naujuosius šeimininkus :*