Ar galėtumėt patikėti, jog šitas mažas taškiukas ant letenytės galėjo sukelti tiek daug rūpesčių?
Bet pradėkim nuo pradžių...
Pasikeitus mano darbo grafikui, pasikeitė ir Guziko rytinių pasivaikščiojimų laikas. Ir ne tik laikas pasikeitė, bet dar ir atsirado šaunus kompanjonas - skardžiabalsis Ogis.
Žinoma, neapsieinama ir be mėgstamiausio Guziko žaidimo "atimk pagaliuką". Iš pradžių Ogis nesuprato, kad tą pagaliuką galima atimti, tad mano Juodasis Perlas sau drąsiai leisdavo tikrai nepagarbų elgesį su 3 kartus už jį didesniu ir stipresniu šunim - bambėdamas lodavo ir vydavo vargšą Ogiuką šalin.
Tačiau Ogis irgi ne iš kelmo spirtas jaunuolis. Kartą pabandęs amtelt ant akiplėšos, greitai suprato, jog ir šitą chamą galima "pastatyt į vietą".
Tačiau jei viduje jautiesi nepažeidžiamu ereliu, vis tiek turi objektyviai įvertintinti priešininko dydį ir jo jėgas....
Godumas žlugdo ne tik žmonių, bet ir šunų santykius... Jei žmonės nepasidalina pinigų, namų, šlovės, garbės ir titulų, tai šunys nepasidalina vieno pagaliuko, nors miške jų šimtai, tūkstančiai ir abiems pagaliukų užtektų iki gyvenimo galo. Bet žaidimo taisyklės yra griežtos - reikia tik vieno pagaliuko ir būtina jį atimti iš priešininko....
Neaišku kuris pradėjo, faktas, kad du bičiuliai ne juokais susikivirčijo... Kai pagalvoji, tai ne retai ir mes pasielgiame lygiai taip pat, kaip ir šiedu draugai - nepasidalinam kažkokio juokingo pagaikščio ir kandam iš visų jėgų, pametę protą... Žodžiai, kaip ir dantys, žeidžia giliai ir net toks juokingas iš pirmo žvilgsnio taškiukas ant letenos, gali būti požymis žymiai rimtesnės ir gilesnės žaizdos...
Gal viskas taip ir būtų pasibaigę, juo labiau, kad pasivaikščiojimui einant į pabaigą, Guzikas įsidrąsino ir vėl ėmė žaisti su draugeliu, bet grįžus namo jam vis labiau ėmė skaudėti letenytę ir mums teko važiuoti pas daktarą Aiskaudą.
Mieli studijuojantys ar jau dirbantys veterinarais draugai, tik nesupykit ant manęs po šios pastraipos. Garbės žodis, iš visų jėgų stengiausi neleisti sau galvoti, kad Guziką apžiūrintis daktaras yra koks sadistas manjakas... Tačiau toms mintims neleisti ateiti į galvą turėjau įdėti daug pastangų, nes jis taip ilgai įkišęs į žaizdą metalinį pagaliuką krapštėsi, o Guzikas tuo tarpu taip klykė ne savu balsu, o mes dviese su kitu vyruku iš VET klinikos laikėm šuniuką prispaustą prie stalo... Protu aš suvokiu, kad tos žiaurios procedūros reikėjo tam, kad nustatyti žaizdos gylį, rimtumą ir ar kaulas nepažeistas. Suprantu, kad nuskausminantys nėra toks jau sveikas dalykas. Juo labiau rentgenas... Tačiau taip ilgai klausytis ne savu balsu šaukiančio šuniuko yra siaubingas patyrimas...
Grįžau namo drebančiom rankom ir kojom, su karo veteranu, atlaikiusiu baisius kankinimus...
Teko ligonį visaip lepinti, nuolat kasyti pilvuką ir guosti meiliais žodžiais bei skaniais kąsneliais...
Ir ką jūs galvojate, kitą rytą Guzikas džiaugsmingai pasitiko Ogį rytinio pasivaikščiojimo metu. Tiesa, jau šiek tiek jo prisibijo ir su pagaliuku tiek nežaidžia, kaip anksčiau, bet jie ir toliau yra geriausi draugai.
Klausimas - o kaip pasielgtų žmogus? Draugystė, ko gero, jau būtų praeitis, liktų tik pagieža, dantų griežmas ir pyktis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą