Gyventi su gyvūnais taip smagu, kad nustojau žiūrėti TV ir per 6 metus jo net nepasigedau. Pas mane namie kasdien linksmybės, dramos, o kartais ir Armagedonas. Kaip kad šiandien... Tas plaktukas mane pribloškė taip, kad ėmiausi rašyti šitą blogą. (Nors jau seniai norėjau dokumentuoti Guziko sugraužtus daiktus...)
Kaip su tuo susijęs plaktukas? Gal pradėsiu aš nuo pradžių.
Guzikas ir Reksas - broliukai dvynukai. Nors ir nelabai panašūs - Guzikas juodas, o Reksas smėlio spalvos. Dažniausiai Reksas gyvena pas mano mamą, bet tais atvejais, kai ji suserga ar susilaužo koją ar ranką, šuniukas atvažiuoja pas mus pastovyklaut. Jei gyvenimas pas mus ir šiaip nenuobodus, tai atsiradus dar vienam tokio paties intelekto lygio šuniui, linksmybės tęsiasi iš pradžių 3 paras beveik be perstojo, o po to tik tuomet, kai reikia juos vedžioti ar kai nieko nebūna namie....
Visi apsišvietę šunininkai žino, kad namie ramybė tvyro tik tada, kai šuo išsilakstęs, išsivaikščiojęs palaimingai snaudžia kur susirietęs į riestainį. Šitai žinau ir aš, o be to myliu tuos vėjagalvius, tad šiandien ryte išsiruošėm kartu su mano drauge ir jos Ogiu valandai pasiganyti po Vingio parką....
Ankstų rytą pavasariškai linksmai švietė saulutė ir nors buvo gerokai pašalę, žadėjo būti visai smagus pasivaikščiojimas po mišką. Tad pririšau pasaitėlius tiems nenustygstantiems vietoje gyvsidabriams ir išėjom į lauką.
Ir tada viskas prasidėjo. Pirmiausia prasidėjo ištrūkusiu į laisve Guziku. Kadaise protestuodamas prieš antkaklį, pakeitusi petnešėles, jis gerokai krimstelėjo plastmasinį antkaklio užsegimą. Dėl to kartais kažkaip ypatingai timptelėjus antkaklis atsisega... O cia dar dėdulė su kalyte bizeno sau pro šalį... O čia dar katės po balkonu, lekiančios strimgalviais po mašina...Nežinau kaip atrodžiau iš šono bandydama gražiuoju ir piktuoju prisivilioti bėglį, tuo pat metu stengdamasi neišleisti kito, stakciojancio aplinkui ir bandančio ištrūkti... Iš gailestingų kaimynų veidų supratau, kad vaizdas apgailėtinas... Nepadėjo net dešriukai, kuriais apdairiai pasirūpinau prieš išeidama....
Žodžiu, kažkaip Guzikas nusprendė, kad jam jau gana ir jis gal netgi leisis pririšamas, tad mes patraukėm į susitikimą su Ogiu. "Patraukėm" gal ne visai tikslu, nes laukas šiandien ištisa ledo arena...
Ogis senokai matė Guziką, o Guzikas senokai matė Ogį, tad neišvengiamai kilo skandalas. Jie visi trys 7:30 val. ryto tiesiai šimtam žmonių po langais ėmė LOTI. O Guzikas dar ir visaip bandė išsinerti ir pasprukti. O aš bandžiau atpainioti visus šunis ir meldžiausi, kad tik Guzikas vėl neatsisegtų ir nepabėgtų, nes ledu bėgti iš paskos su besitampančiu Reksu nelabai galėsiu, ir dar tokiu metu visi vaikai eina į mokyklas, neduok Dieve ištrūkęs Guzikas dar ką nors išgąsdins, o dar blogiau, jei palįs po ratais...
Nusprendėm, kad nieko cia mes neišstovėsim, tad patraukėm į parką. Nepamirškit - visą laiką buvau tąsoma 2 šunų ir drebėjau, kad Guzikas neatsisegtų. Logiškiausia su tais patrakėliais eiti į šuniukų aptvarką, ką ir padarėm. Ar nepamiršot, ką sakiau - visur vien tik ledas, o mane tąso 2 šunys? Nepamiršot? Tai gerai, tęsiu toliau.
Taigi, nuėjom į aptvarą ir ten radom mažą/didelį kleckutį (stambesnis už Guziką su Reksu, bet tik 7 mėnesių) Kleckutis pasirodė visai mielas tad paleidom gaują palakstyti. Visai juokinga, kai jie bando bėgti per ištisinį ledą. Juokėmės ne ilgai. Ogis vis baksnojo savo metaliniu antsnukiu Reksą ir tai jį tiesiog varė iš proto! Iš meilaus šunelio jis pavirto į furiją - šiaušė keterą, iššiepęs dantis grasinosi Ogį sudraskyti į skutelius (Ogis dvigubai didesnis už mano žvėris)...
O cia dar tas kleckutis netinkamai pauostė, tad Reksas it piktas auskaras įsisegė vargšiukui į ausis. O gėda man kokia! :( Iš viso to linksmo mūsų pasibuvimo parke spėjau nupyškint tik tokią nuotrauką:
Taip taip, Guzikas nuotraukoje sysioja. Fotkinau 2 kartus ir abu kartus jis pakėlė koją... Dešiniame krašte netgi tilpo Kleckutis.
Taigi, parciūžinėjom namo ir netgi visai sėkmingai. Pavasariška saulė man suteikė gyvenimo džiaugsmo, tad rytinį pasivaikščiojimą įvertinau palankiai ir netgi pasakiau, kad tai šauni dienos ir savaitės pradžia. Ir taip optimistiškai nusiteikusi išvažiavau į darbą...
Ir ką gi randu parėjusi namo po labai labai ilgos darbo dienos?! Per daugelį zoologijos sodo priežiūros metų maciau tikrai daug ką: ir bulvių lauką ant grindų, ir knygų skutelius, ir apkramtytus albumus bei sudraskytus vaikystės prisiminimus... Bet TAI, kas manęs laukė šiandien pranoko viską. Kažkodėl labiausiai šokiravo plaktukas, padėtas ant sofos. Pasakykit man prašau, kam 2 metų amžiaus šuniukams plaktukas???!!!
Tvarkingiausiai padėtas ant sofos, kai tuo tarpu ant lovos ir ant grindų rūbų, knygų, kompaktų, maišelių, dėžių, pintinių, daiktų, vazonėlių, sugraužtų rūbų pakabų ir dar nelabai aišku kokių daiktų sprogimas...
Sveiki atvykę į mano kasdienybę!
Tik užėjau pasižūrėti ir perskaičiau iki galo.. Nepykit, vadove, kad 20 min nedirbau, bet negalėjau sustoti, kol neperskaičiau iki galo :) Laukiam naujų ar senų naujai aprašytų istorijų :)
AtsakytiPanaikintismagu, kad tau patiko :)
AtsakytiPanaikinti