Aukso karštligė Aliaskoje arba kaip vedžioju broliukus

Kai vedžioju Guziką su Reksu, kiekvieną kartą vaizduotėje atgimsta Džeko Londono aprašyta aukso karštligė Aliaskoje. Ypač dabar, kai vis dar sniegas ir ledas lauke, o mane tempia 2 vienodo ūgio energingi šuniukai. Manau, kad dabar jau galėciau būti rimta priešininkė profesionaliems šunų kinkinio vadeliotojams - tiesiog meistriškai peršoku pavadžius, mikliai atpainioju ir atsipainioju, trukteliu vieną, timpteliu kitą, prilaikau ant trumpo pavadžio artėjant žmonėms, įsirėžusi nuvelku nuo gardžiai kvepiančių gelsvų dėmių sniege (tikiuosi supratot, kad tos dėmės gardžiai kvepia šuniukams, o ne man?) Tikrai norėčiau nufilmuoti ir jums parodyti mūsų pasivaikšciojimo fragmentą, tik kol kas dar tiek neįsimiklinau, reikia trečios rankos tam...

Kai Reksas buvo mažesnis, labai mėgo pats vedžioti Guziką. Praktiškai visą laiką, jei tik eidavom su visa šuniška šeima pasivaikščioti, Guzikas sunkiai rasdavo laiko susitvarkyti gamtinius reikalus, nes nuolat buvo tampomas Rekso... Bet tą tąsymą jis kęsdavo abejingai ir ramiai.

Du šuniukus vedžioti vienu metu yra ir varginantis, ir smagus reikalas. Pirmiausia tai būdami kartu, jie žymiai greičiau išvarvina skysčių perteklių ir iškrato suvirškintą maistą. Ypač greitai baigiasi skysčių perteklius, nes vos vienas pakelia koją, kitas strimgalviais pribėga, nekantriai trypčioja šalia, kol anas baigia reikalą ir tučtuojau pakelia koją tuo pačiu tikslu - pasysioti ir paženklinti teritoriją. 

Taip pat juokinga žiūrėti į jų konkurenciją dėl teisės pauostyti Tašką siege. Tada jie stumdosi galvomis ir prunkščia sukišę nosis į sniegą. 

Visgi mums smagiausia miške, kur nėr mažų vaikų, bailių dėdžių ir tetų. Čia broliukai "nusirengia" pasaitėlius ir lekia plevesuodami liežuviais ir ausim :) Bet nufotografuoti sunku, nes jie skrieja beveik šviesos greičiu :)