Aukso karštligė Aliaskoje arba kaip vedžioju broliukus

Kai vedžioju Guziką su Reksu, kiekvieną kartą vaizduotėje atgimsta Džeko Londono aprašyta aukso karštligė Aliaskoje. Ypač dabar, kai vis dar sniegas ir ledas lauke, o mane tempia 2 vienodo ūgio energingi šuniukai. Manau, kad dabar jau galėciau būti rimta priešininkė profesionaliems šunų kinkinio vadeliotojams - tiesiog meistriškai peršoku pavadžius, mikliai atpainioju ir atsipainioju, trukteliu vieną, timpteliu kitą, prilaikau ant trumpo pavadžio artėjant žmonėms, įsirėžusi nuvelku nuo gardžiai kvepiančių gelsvų dėmių sniege (tikiuosi supratot, kad tos dėmės gardžiai kvepia šuniukams, o ne man?) Tikrai norėčiau nufilmuoti ir jums parodyti mūsų pasivaikšciojimo fragmentą, tik kol kas dar tiek neįsimiklinau, reikia trečios rankos tam...

Kai Reksas buvo mažesnis, labai mėgo pats vedžioti Guziką. Praktiškai visą laiką, jei tik eidavom su visa šuniška šeima pasivaikščioti, Guzikas sunkiai rasdavo laiko susitvarkyti gamtinius reikalus, nes nuolat buvo tampomas Rekso... Bet tą tąsymą jis kęsdavo abejingai ir ramiai.

Du šuniukus vedžioti vienu metu yra ir varginantis, ir smagus reikalas. Pirmiausia tai būdami kartu, jie žymiai greičiau išvarvina skysčių perteklių ir iškrato suvirškintą maistą. Ypač greitai baigiasi skysčių perteklius, nes vos vienas pakelia koją, kitas strimgalviais pribėga, nekantriai trypčioja šalia, kol anas baigia reikalą ir tučtuojau pakelia koją tuo pačiu tikslu - pasysioti ir paženklinti teritoriją. 

Taip pat juokinga žiūrėti į jų konkurenciją dėl teisės pauostyti Tašką siege. Tada jie stumdosi galvomis ir prunkščia sukišę nosis į sniegą. 

Visgi mums smagiausia miške, kur nėr mažų vaikų, bailių dėdžių ir tetų. Čia broliukai "nusirengia" pasaitėlius ir lekia plevesuodami liežuviais ir ausim :) Bet nufotografuoti sunku, nes jie skrieja beveik šviesos greičiu :)

Kaip aš tapau močiute

Iš pradžių mano gyvenime atsirado Taiga. Gerokai vėliau, kai išsikrausčiau gyventi atskirai, atsirado ir Sirijus.

Tada po metų atsirado ir Mikė Pūkuotukas.

O galiausiai dar po metų atsirado ir Saga.

Kažkaip jiems natūraliai gavosi, kad Taiga buvo Sirijaus, o Mikė buvo vienas pats sau (tik mano). Kai atsirado Sagutė, Mikė labai apsidžiaugė ir ją pasiėmė į savo globą. Į savo pareigas žiūrėjo jis labai rimtai ir labai atsakingai. Ypac po to, kai Sagutei radau kitus namus,  o po to, po kelių valandų parsinešiau ją namo. Jei tik Mikė užsnūsdavo, o Saga nutipendavo sau kur nors, prabudęs Mikė bėgiodavo po namus ir jos ieškodavo - patikrindavo ar neįkrito į klozetą, ar nesusiraitė stalčiuje, ar nepasislėpė prasegtame mano rankinuke. 

Taip jie gyveno gan ilgai, kol vieną dieną Sagutė ėmė ir suaugo. Tikrai, vaikai užauga nepastebimai ir labai greitai, garbės žodis! Ir tai nebūtų blogai, jei Mikės morciai būtų nors kiek labiau įkyrūs, tad būčiau buvus jį kastravusi. O štai dabar, vieną rytą vėluodama į darbą supratau, kad Sagai morcius, o Mikė nekastruotas.... Uždariau Mikę į vonią ir strimgalviais išlekiau į darbą. 

Grįžusi namo radau Mikę laisvėje....

Na, tuomet susitaikiau su likimu ir laukiau. Buvau įsitikinusi, kad laukti teks ilgai, tai turėsiu sočiai laiko išsiaiškinti, kaip ten su tuo nėštumu ir su tuo gimdymu. Kai Sagutė tapo panaši į apvalią sagą, ji vis dar dūko su kitais ir nei kiek neatrodė besiruošianti gimdyti... 

O tada 12 val. nakties gimė pirmas kačiukas. 

O DIEVE! Ar bent įsivaizduojat mano šoką, kai bežiūrėdama filmą išgirdau naujo balselio kniaukimą kažkur po sofa?! 

Kaip visgi gerai, kad yra googl'as! Visa virpėdama, su tuo ką tik išsiritusiu mažyliu rankose, puoliau prie interneto, lyg kupranugaris prie šaltinio. Tada atradau, kad nėštumas trunka vos ~1,5 mėnesio, kad gimdymui reikia ramios vietelės, kad kačiukai gimsta maždaug kas valandą intervalais, kad reikia stebėti, kaip katė elgiasi, bet dažniausiai jos moka susitvarkyti. Labiausiai bijojau kvailos į galvą įkaltos minties, kad Saga gali suryti savo vaikelius. Bet ji to nepadarė nei tada, nei vėliau (ačiū Dievui!). 

Gimdymą stebėjo visi katinai. Pasiskaiciusi internete apie ramybę, visus sukišau į vonią ir uždariau. O tada mano nuostabai, Saga atėjo ir ėmė reikalauti juos išleisti. Ką gi, sakoma, kad nėščiosios pageidavimams reikia paklusti, kitaip užplūs žiurkės... :)

Čia matot, kaip rūpestingasis dėdulė Sirijus apžiūri naujus namų gyventojus. 

Labai tikiuosi, kad visi jie laimingai gyvena pas savo naujuosius šeimininkus :*

Blogi įpročiai

Nežinau, kodėl jums taip patinka skaityti apie visokius nemalonius man nutinkančius dalykus... Gal tie, kurie turi gyvūnų, džiaugiasi, kad ne vieni kasdien šluoja grindis, o kiti, kurie neturi arba turi ramesnius augintinius, džiaugiasi savo pasirinkimu?

Kaip ten be būtų, papasakosiu jums apie savo augintinių blogus įpročius.

Pradėkim nuo to, kad mano namuose vyksta organizuotas nusikalstamums. Visi sujungia savo ydingus įpročius, kurių rezultatą išvydusi aš baubiu per visus 9 aukštų KAASSSS TAIPPP PADAAAARRRĖĖĖĖ!!!!!!!  Čia iš tikrųjų daugiau ištiktukas, nei sakinys. Ir mano mielieji žvėreliai tai puikiai žino, o kaltininkai puola slėptis kas kur. Keista, kad gyvūnai taip akivaizdžiai išsiduoda - nekaltasis (arba nelaikąs savęs kaltu) niekad nesislepia man užrikus :)

Taigi, nuskalstamos grupuotės narys Nr. 1 - Sirijus. Kitaip vadinamas Siriukas (jei murkia ir glaustosi) arba Sirka. Kažkaip oficialiu vardu dažniausiai kviečiu tik už rimtus drausmės pažeidimus ir tai skamba maždaug taip - SSIRRIJJAU!!!

Taigi, šis oranžinis murkeklis tiesiog patologiškai mėgsta atidarinėti spinteles, dureles, stalčiukus ir visą kitą, ką reikia atidaryti.  Kartais, kai jį pagauna įkvėpimas, turiu kelis kartus keltis iš lovos, nes jis atkakliai tupi prie spintos ir atidarinėja stalčius. Guli guli, jau beveik miegi ir girdi tylų, bet specifinį garsą "žžžych". Iš pradžių kantriai atsikeli ir uždarai dureles, profilaktiškai tik pasakai SSIRRIJJAU!!! Vėl atsiguli, imi migti ir vėl  "žžžych". Vėl keliesi, dar kartą sakai  SSIRRIJJAU!!! Kai tik imi migti ir vėl per sapną išgirsti atidaromų durelių garsą... Nors pagunda palikti viską, kaip yra, labai didelė, bet kuo puikiausiai žinai, kad negalima, nes:
1. Po pirmo atidaryto stalčiaus seka antras, trečias, tada ir spintos durys.
2. Idealiu atveju į stalčius sulenda visi katinai, prieš tai iškrapštę drabužių perteklių, kad būtų patogiau susiraityti.
3. Visai neidealiu atveju prie pramogų prisijungia Guzikas. Dar labiau neidealiu atveju prisijungia ir Reksas, jei jis tuo metu pas mus poilsiauja. O visa tai baigiasi maždaug taip:

Tad tenka ropšis iš lovos ir paklaikusiu balsu rėkti - SSIRRIJJAU!!! KIEK GALIMA! KĄ DARAI! AR PABAIGSI! Mano kaimynai turbūt mano, jog jiems teko laimė gyventi šalia isterikės... :(

Kalbant apie atidarytus stalčius, noriu su liūdesiu paminėti nelygioje kovoje kritusią komodą. Įsivaizduokit, ją surinkau savo nuosavomis moteriškomis rankomis! Ir ką gi, galiu pasakyti, kad stalčiai nėra skirti gulėti kačiukams. Stalčiai išlaiko rūbus, bet ne 2-3 kačiukus po 3-6 kg. kiekvienas. Tad ilgai netrukus stalčių dugnai išlinko ir jie nebegalėjo išlaikyti net mano rūbelių...

Vonioje spintelės durelės yra "rakinamos" - rankenėles apvyniojau plaukų gumele ir stengiuos nepamiršti "užrakinti". Bet šitai darau jau daug metų, tad ir Sirijus jau pamiršta reguliariai patikrinti - o gal visgi pamiršau.

O štai Guziką patologiškai traukia mano dantų šepetukas. Anksčiau sau ramiausiai jį palikdavau ant vonios krašto ir nesukdavau sau galvos, kol to nerado šis mielas juodas šunelis...

Atkreipkit dėmensį į jo nekaltą žvilgsnį! Kai per vieną savaitę 2 kartus nusipirkau naują dantų šepetuką, išsiugždiau įprotį nepalikti jo ant vonios krašto. BET! Nesuprantu, kaip jis tai suuodžia, nes tereikia man nors trumpam išeiti iš vonios (visgi palikus šepetuką), Guzikas tučtuojau nueina ten, įsilipa į vonią, pasigriebia šepetuką ir patyliukais pasislepia po lova...

Per tuos metus supratau štai ką:

1. Jei namie tylu, reikia patikrinti kas ką veikia.

2. Jei Guzikas kažką kramto, reikia patikrinti ką.

3. Jei Guzikas po lova, reikia patikrinti kodėl. 

Žinot, esu profesionali Guziko burnos rakinėtoja... Bet jis irgi gurdus - tą kažką ką kramto, moka taip paslėpti po liežuviu, kad niekaip negaliu rasti! Paleidžiu jį į laisvę, o jis, žiūriu, ir toliau kažką kramto. Hm...

Reksas jaučia nenumaldomą potraukį vilnonėms kojinėms. Įsivaizduokit, kol vieną apsimaunu, kita jau buną dingusi kartu su Reksu palovy.

O šiaip tai nuolat dingsta kojinaitės, šlepetės, bet tai net nebefiksuoji kaip išdaigos, tai kasdienybė...

Mikė Pūkuotukas matyt praeitam gyvenime buvo menininkas, nes jei piešiu virtuvėje ant stalo, jis, vos man nusisukus, atsigula ant šlapio piešinio. Dabar kažkaip mes su juo sutarėm, kad jis gali gulėti ant stalo virš piešinio. Bet Mikė neatsisako pareguliuoti kūrybos proceso - tai capteli už teptuko koto, tai tekšteli letenėle. Tai visas aplimpa blizgiu popierium... 

Saga - jauniausia katytė, neturi 1 blogo įpročio. Ji - namų valdovė, furija ir šiaip valdinga asmenybė. Jei žaisliukas nukrenta arti jos (ar Sirijaus), Guzikas nedrįsta prieiti pasiimti. Jis netgi nedrįsta išeiti iš vonios, jei tarpdury sėdi karalienė. Tada ima gailiai loti ir spoksoti man į akis - NA IŠLEISK MANE, PRAŠAUUU!!!

Saga nepraleidžia progos trinktelėti Guzikui. JIs gali jos net nepastebėti, tiesiog visai netyčia prieiti prie kėdės, ant kurios guli Saga. Ir iškart gauna su letena per nugarą, nosį ar kitą vietą, kuri papuola po nagais... Net man tenka periodiškai pašnypšti ant Sagutės, kad būtų visiems aišku, kas čia namuose vadas :)

Aišku, kartais namuose įsitvyro idilė...

Labiausiai nustebino mano geroji senutė Taiga. Aišku, tikrai atkreipiau dėmesį, kad rūbai, padėti ant skalbimo mašinos, reguliariai atsiduria skalbimo mašinos viduje (ji atsidaro ne iš šono, o per viršų), bet maniau, kad tai aš eidama užkliudau ir jie įkrenta. Naiviose iliuzijose skendėjau tol, kol nepamačiau, kaip Taiga ruošiasi lipti į skalbimo mašiną. Tiksliau, net nesiruošė, o įlipo. Tada išlipo lauk. Tada pavaikščiojo ant skalbimo mašinos krašto, pamąstė. O tada su letena dailiai numetė rūbus į vidų, įšoko pati ir minkštai susiraitė. 

Panašiai elgiasi ir Siriukas - jis mano maudynių kompanjonas, ištikimai tupi vonioje visą laiką, kol ir aš ten būnu. Iš pradžių mėgdavo gulėti kriauklėje, bet dabar nelabai ten betelpa, tad atrado dar vieną patogų būdą įsitaisyti. Vienu letenos judesiu numeta visus rūbus ir rankšluostį ant grindų, nušoka pats ir patogiai susiriečia į kamuoliuką. Kas sakė, kad gyvūnai kvaili? Gal greičiau jau mes nelabai išmintingi.... :)

Plaktukas

Myliu visus gyvūnus, ne tik meilius ar pūkuotus, bet ir tokius, kaip krokodilai ar sliekai. Todėl visai nenuostabu, kad ėmusi gyventi savarankiškai, nejučia įsitaisiau mini zoologijos sodą: 4 kates, 2 žiurkes, 1 (o kartais 2) šunis ir 1 vorą.

Gyventi su gyvūnais taip smagu, kad nustojau žiūrėti TV ir per 6 metus jo net nepasigedau. Pas mane namie kasdien linksmybės, dramos, o kartais ir Armagedonas. Kaip kad šiandien... Tas plaktukas mane pribloškė taip, kad ėmiausi rašyti šitą blogą. (Nors jau seniai norėjau dokumentuoti Guziko sugraužtus daiktus...)

Kaip su tuo susijęs plaktukas? Gal pradėsiu aš nuo pradžių. 

Guzikas ir Reksas - broliukai dvynukai. Nors ir nelabai panašūs - Guzikas juodas, o Reksas smėlio spalvos. Dažniausiai Reksas gyvena pas mano mamą, bet tais atvejais, kai ji suserga ar susilaužo koją ar ranką, šuniukas atvažiuoja pas mus pastovyklaut. Jei gyvenimas pas mus ir šiaip nenuobodus, tai atsiradus dar vienam tokio paties intelekto lygio šuniui, linksmybės tęsiasi iš pradžių 3 paras beveik be perstojo, o po to tik tuomet, kai reikia juos vedžioti ar kai nieko nebūna namie....

Visi apsišvietę šunininkai žino, kad namie ramybė tvyro tik tada, kai šuo išsilakstęs, išsivaikščiojęs palaimingai snaudžia kur susirietęs į riestainį. Šitai žinau ir aš, o be to myliu tuos vėjagalvius, tad šiandien ryte išsiruošėm kartu su mano drauge ir jos Ogiu valandai pasiganyti po Vingio parką....

Ankstų rytą pavasariškai linksmai švietė saulutė ir nors buvo gerokai pašalę, žadėjo būti visai smagus pasivaikščiojimas po mišką. Tad pririšau pasaitėlius tiems nenustygstantiems vietoje gyvsidabriams ir išėjom į lauką. 

Ir tada viskas prasidėjo. Pirmiausia prasidėjo ištrūkusiu į laisve Guziku. Kadaise protestuodamas prieš antkaklį, pakeitusi petnešėles, jis gerokai krimstelėjo plastmasinį antkaklio užsegimą. Dėl to kartais kažkaip ypatingai timptelėjus antkaklis atsisega... O cia dar dėdulė su kalyte bizeno sau pro šalį... O čia dar katės po balkonu, lekiančios strimgalviais po mašina...Nežinau kaip atrodžiau iš šono bandydama gražiuoju ir piktuoju prisivilioti bėglį, tuo pat metu stengdamasi neišleisti kito, stakciojancio aplinkui ir bandančio ištrūkti... Iš gailestingų kaimynų veidų supratau, kad vaizdas apgailėtinas... Nepadėjo net dešriukai, kuriais apdairiai pasirūpinau prieš išeidama.... 

Žodžiu, kažkaip Guzikas nusprendė, kad jam jau gana ir jis gal netgi leisis pririšamas, tad mes patraukėm į susitikimą su Ogiu. "Patraukėm" gal ne visai tikslu, nes laukas šiandien ištisa ledo arena...

Ogis senokai matė Guziką, o Guzikas senokai matė Ogį, tad neišvengiamai kilo skandalas. Jie visi trys 7:30 val. ryto tiesiai šimtam žmonių po langais ėmė LOTI. O Guzikas dar ir visaip bandė išsinerti ir pasprukti. O aš bandžiau atpainioti visus šunis ir meldžiausi, kad tik Guzikas vėl neatsisegtų ir nepabėgtų, nes ledu bėgti iš paskos su besitampančiu Reksu nelabai galėsiu, ir dar tokiu metu visi vaikai eina į mokyklas, neduok Dieve ištrūkęs Guzikas dar ką nors išgąsdins, o dar blogiau, jei palįs po ratais... 

Nusprendėm, kad nieko cia mes neišstovėsim, tad patraukėm į parką. Nepamirškit - visą laiką buvau tąsoma 2 šunų ir drebėjau, kad Guzikas neatsisegtų. Logiškiausia su tais patrakėliais eiti į šuniukų aptvarką, ką ir padarėm. Ar nepamiršot, ką sakiau - visur vien tik ledas, o mane tąso 2 šunys? Nepamiršot? Tai gerai, tęsiu toliau. 

Taigi, nuėjom į aptvarą ir ten radom mažą/didelį kleckutį (stambesnis už Guziką su Reksu, bet tik 7 mėnesių) Kleckutis pasirodė visai mielas tad paleidom gaują palakstyti. Visai juokinga, kai jie bando bėgti per ištisinį ledą. Juokėmės ne ilgai. Ogis vis baksnojo savo metaliniu antsnukiu Reksą ir tai jį tiesiog varė iš proto! Iš meilaus šunelio jis pavirto į furiją - šiaušė keterą, iššiepęs dantis grasinosi Ogį sudraskyti į skutelius (Ogis dvigubai didesnis už mano žvėris)...

O cia dar tas kleckutis netinkamai pauostė, tad Reksas it piktas auskaras įsisegė vargšiukui į ausis. O gėda man kokia! :(  Iš viso to linksmo mūsų pasibuvimo parke spėjau nupyškint tik tokią nuotrauką:

 Taip taip, Guzikas nuotraukoje sysioja. Fotkinau 2 kartus ir abu kartus jis pakėlė koją... Dešiniame krašte netgi tilpo Kleckutis. 

Taigi, parciūžinėjom namo ir netgi visai sėkmingai. Pavasariška saulė man suteikė gyvenimo džiaugsmo, tad rytinį pasivaikščiojimą įvertinau palankiai ir netgi pasakiau, kad tai šauni dienos ir savaitės pradžia. Ir taip optimistiškai nusiteikusi išvažiavau į darbą...

Ir ką gi randu parėjusi namo po labai labai ilgos darbo dienos?! Per daugelį zoologijos sodo priežiūros metų maciau tikrai daug ką: ir bulvių lauką ant grindų, ir knygų skutelius, ir apkramtytus albumus bei sudraskytus vaikystės prisiminimus... Bet TAI, kas manęs laukė šiandien pranoko viską. Kažkodėl labiausiai šokiravo plaktukas, padėtas ant sofos. Pasakykit man prašau, kam 2 metų amžiaus šuniukams plaktukas???!!!

Tvarkingiausiai padėtas ant sofos, kai tuo tarpu ant lovos ir ant grindų rūbų, knygų, kompaktų, maišelių, dėžių, pintinių, daiktų, vazonėlių, sugraužtų rūbų pakabų ir dar nelabai aišku kokių daiktų sprogimas...

Sveiki atvykę į mano kasdienybę!